Kai man gyvenant Anglijoje pasiūlė dirbti childminder in Enfield, aš šiek tiek sutrikau. Ar tikrai buvau kur nors minėjusi, kad ieškau auklės darbo, kad ieškau darbo apskritai, ir kad man patinka vaikai? Neprisimenu to. Kai paklausiau, kodėl būtent mane mato kaip nurseries in Enfield, gavau atsakymą, jog taip tiesiog pagalvojo. „Mespagalvojome, kad tokia jauna, linksma ir protinga mergina, mėgstanti vaikus, galėtų būti puikia auklė“. Aš paklausiau, kodėl daroma prielaida, jog mėgstu vaikus. Man atsakė klausimu: „Kaip jūs galite nemėgti vaikų?“. Tai mane taip sutrikdė, kad nusprendžiau parašyti šį įrašą. Nemėgti vaikų yra tokia pati pozicija, kaip ir nemėgti kokių nors kitų dalykų. Esame labai liberalūs ir visi turi teisę pasirinkti, ką mėgti, ko ne, todėl labai keista, kad kažkas mano, jog vaikai yra visuotinis gėris, ir jie būtinai turi būti mėgiami, ir net yra neįtikėtina, kad kažkas jų nemėgtų. Gali būti, kad turint savo vaikų tu juos mėgsti, nes jie turi tavo genus, tačiau tai nereiškia, kad turi mėgti vaikus apskritai. Kodėl aš nemėgstu vaikų?